1 Makabiejų 7

₁Šimtas penkiasdešimt pirmais metais Seleuko sūnus Demetrijas išvyko iš Romos ir atvykęs su keletu vyrų į vieną pajūrio miestą pradėjo ten karaliauti. ₂Jam rengiantis įžengti į savo protėvių rūmus, kariai suėmė Antiochą ir Lisiją, norėdami juos perduoti jam. ₃Kai jam apie tai buvo pranešta, jis tarė: „Jų veido man nerodykite!“ ₄Tad kariai juos nužudė, ir Demetrijas atsisėdo į savo karalystės sostą.

₅Tada visi izraelitai, atsimetę nuo Įstatymo ir nedorėliai, suėjo pas jį. Jų vadas buvo Alkimas, troškęs tapti vyriausiuoju kunigu. ₆Karaliui jie apskundė tautą. „Judas ir jo broliai, – sakė jie, – išžudė visus tavo bičiulius ir išvarė mus iš krašto. ₇Tad pasiųsk vyrą, kuriuo pasitiki. Tenukeliauja ir tepamato nuniokojimą, kurį Judas padarė mums ir karaliaus valdoms. Tenubaudžia juos ir visus, kurie jiems padeda“.

₈Karalius išrinko Bakchidą, vieną iš karaliaus bičiulių, Užeufratės srities valdytoją. Jis buvo įžymus žmogus karalystėje ir ištikimas karaliui. ₉Karalius išsiuntė jį drauge su nedorėliu Alkimu, kuriam suteikė vyriausiojo kunigo vietą, įsakydamas atkeršyti izraelitams. ₁₀Jie leidosi į žygį ir atvykę į Judą su didele kariuomene nusiuntė pasiuntinius pas Judą ir jo brolius siūlyti taikos klastingais žodžiais. ₁₁Bet šie į jų žodžius nekreipė dėmesio, nes matė, kad jie atvyko su didele kariuomene.

₁₂Nepaisant to, pareigūnų būrys nuėjo ieškoti teisingo sprendimo. ₁₃Chasidai buvo pirmieji, norėję siekti taikos su jais, ₁₄nes manė: „Kunigas iš Aarono palikuonių atėjo su kariuomene. Jis mums nieko pikta nedarys“. ₁₅Alkimas kalbėjosi su jais taikingai, net prisiekė, tardamas: „Mes nė nebandysime nei jūsų, nei jūsų bičiulių užgauti“. ₁₆Jie patikėjo. O jis šešiasdešimt iš jų suėmė ir tą pačią dieną nužudė, taip įvykdydamas Rašto žodžius:

₁₈Tada visą tautą sukaustė baimė ir išgąstis. „Neturi jie nei tiesos, nei teisingumo, – sakė žmonės, – jie sulaužė sutartį, nepaisydami duotos priesaikos“.

₁₉Po to Bakchidas paliko Jeruzalę ir pasistatė stovyklą prie Bet Zaito. Jis įsakė suimti daugelį vyrų, kurie buvo pas jį perbėgę, bei keletą mūsų žmonių ir nužudyti juos nustumiant į didžiąją vandens talpyklą. ₂₀Pavedęs Alkimui valdyti sritį, paliko jam būrį karių, o pats sugrįžo pas karalių.

₂₁Alkimas darė visa, kad išsilaikytų vyriausiojo kunigo vietoje. ₂₂Prie jo būrėsi visi tautos triukšmadariai. Užgrobę Judo krašto valdžią, jie darė daug žalos Izraeliui. ₂₃Judas matė visą žalą, Alkimo ir jo rėmėjų daromą izraelitams, kur kas didesnę, negu pagonys buvo padarę. ₂₄Tad Judas perėjo visą Judėjos žemę ir keršijo perbėgėliams, užkirsdamas kelią buvusiesiems mieste eiti į kaimus. ₂₅Ilgainiui Alkimas, pastebėjęs, kad Judas su savo rėmėjais stiprėja, ir supratęs, kad jis bejėgis jiems pasipriešinti, sugrįžo pas karalių ir apkaltino juos dideliais nusikaltimais.

₂₆Tada karalius išsiuntė Nikanorą, vieną įžymiausių savo vadų, nuožmų Izraelio priešą, įsakydamas išnaikinti tautą. ₂₇Nikanoras, įžengęs į Jeruzalę, lydimas didelės kariuomenės, klastingai nusiuntė Judui ir broliams šitokį taikingą žodį: ₂₈„Tenebūna tarp manęs ir jūsų nesantaikos. Su keletu vyrų ateisiu taikingai pasimatyti veidas į veidą“. ₂₉Jis atėjo pas Judą, ir jiedu taikingai pasisveikino. Bet kariai buvo pasirengę pagrobti Judą. ₃₀Judui paaiškėjo, kad Nikanoras atėjo pas jį su klasta, jis tapo atsargesnis ir atsisakė vėl su juo susitikti. ₃₁Pajutęs, kad jo sąmokslas atidengtas, Nikanoras išžygiavo į Kafar Salamą susitikti su Judu mūšyje. ₃₂Beveik penki šimtai vyrų iš Nikanoro kariuomenės krito, o likusieji subėgo į Dovydo miestą.

₃₃Po šių įvykių Nikanoras užkopė ant Siono kalno. Kai kurie kunigai iš šventyklos ir kai kurie tautos seniūnai išėjo jo taikingai pasveikinti ir parodyti jam deginamąją auką, kuri buvo aukojama už karalių. ₃₄Bet jis tyčiojosi iš jų, išjuokė ir suteršė. Įžūliai kalbėjo ir ₃₅įpykęs prisiekė, tardamas: „Jeigu Judas ir jo kariuomenė nebus atiduoti tuojau pat man į rankas, kai tik sugrįšiu nugalėjęs, šią šventyklą sudeginsiu“. Nikanoras išėjo labai įniršęs.

₃₆Tada kunigai vėl suėjo į vidų ir sustojo prieš aukurą ir šventyklą. Verkdami jie meldėsi:

₃₉Nikanoras išžygiavo iš Jeruzalės ir pasistatė stovyklą prie Bet Horono, o ten prie jo prisidėjo Sirijos kariuomenė. ₄₀Judas pasistatė stovyklą su trim tūkstančiais vyrų prie Hadašos. Čia Judas meldėsi:

₄₃Abi kariuomenės susitiko mūšyje adaro mėnesio tryliktą dieną. Nikanoro kariuomenė buvo sutriuškinta, o pats jis pirmas žuvo mūšyje. ₄₄Pamatę, kad Nikanoras žuvo, jo kariai, metę ginklus, pabėgo. ₄₅Judas ir jo vyrai vijosi juos visą dieną nuo Hadašos iki Gezero apylinkių, įkandin šaukdami trimitais į kovą. ₄₆Išgirdę šaukimą, iš visų aplinkinių Judėjos kaimų išėjo žmonės ir puolę bėglius iš šonų varė atgal pas besivejančius. Visi žuvo nuo kalavijo, nė vienas neišliko gyvas. ₄₇Judas ir jo vyrai pasiėmė karo laimikį ir grobį. Jie nukirto Nikanorui galvą bei dešinę ranką, kurią iš įžūlumo jis buvo pakėlęs, ir parnešę pakabino netoli Jeruzalės. ₄₈Švęsdami tą dieną kaip didelę iškilmę, žmonės labai džiaugėsi. ₄₉Buvo nutarta, kad toji diena turi būti švenčiama kasmet adaro mėnesio tryliktą dieną. ₅₀Po to Judėja trumpą laiką buvo rami.